detached

Jaučiuosi taip atitrūkusi nuo realybės, kad nejaučiu nė menkiausio noro į ją grįžti... Bedugnė melancholija. Begalinis džiaugsmas laiką leisti vienai. Nesuvokimas, kur prašapo damos ir džentelmenai...

Night Owl

Buvau Nacionalinėje Dailės Galerijoje. Įspūdinga. Tik erdvių tiek daug... išėjau skaudančiom kojom ir strėnom. Čiurlionio paveikslai, be abejo, keri (dėl jo ir ėjau). Bet pamačiau šį paveikslą ir negalėjau atitraukti akių. Realybėje jis dar tamsesnis, paslaptingesnis...

Leon Kaufmann (Kamir) Night Owl, 1898 m.

Lietuva

Vakar buvau "Ansamblių vakare". Lenkiu galvą prieš organizatorius, režisierius, choreografus, ansamblių vadovus, šokėjus, dainininkus, muzikantus ir visus visus, prisidėjusius prie šio įspūdingo renginio. Gaila, kad ne viską pamačiau – pabijojau neturėti kuo grįžti namo...
Tačiau didesniąją dalį vis dėlto mačiau. Ir gėrėjausi, gėrėjausi, gėrėjausi... Tie gražūs žmonės spinduliavo džiaugsmo ir meilės tam, ką daro aurą. O kone visi žiūrovai vieningai plojo į taktą, ūžė ir dainavo kartu.
Mane dar ir nostalgija užklupo, kai suvokiau nepamiršusi, kaip trypti pagal "kalu kalu per dieną..".
Tokius žmones aš noriu matyti kasdien gatvėse – besišypsančius, besididžiuojančius savo lietuvybe, dar gebančius susiburti bendram tikslui. O juk reikia tiek nedaug – tik norėti, pasistengti ir tikėti.
Visas savaitgalis pilnas gražių renginių, didžioji dauguma – nemokami. Nepatingėkit, kas planų neturite, pasižmonėti. Netingintys pavažiuokite iki Kernavės.
Girdėjau, žmonės burba, kam sunkiu metu rengti Dainų šventę? Negalėjau patikėti savo ausimis! Tik Dainų šventes ir pritinka rengti. Sakyčiau, net karo-maro metais reikėtų surengti šią šventę, kad ir keliasdešimt kartų mažesnių apsukų, bet visgi. Tai mūsų dalis, mūsų paveldas – mes iš to atėjome, visi iki vieno. Iš lopšinių, darbo dainų, gegužinių...
Myliu aš Lietuvą, myliu tokią, kokia gyvena manyje – gintaro gabalėlis, javų pėdas, Rasų vainikas, gandras pievoje, šienpjovių dainos, leliumai, medinė kaimo bažnyčia, lino rietuvė, alaus uzbonas, lygūs laukai, bijūnai po langu, vakaro gaisai, naktigonė, Nemuno skardis...........
O kas tau yra Lietuva?

P.S. Linkėjimai kiaurą dieną repetuojantiems šokėjams: Ievutei (katros kompanijos jau pasiilgta) ir Aldukui, pusbrolio sūneliui. Slidaus parketo linkėti netikslinga. Tad slidžios žolės (ar stadiono dangos?..)!

antikrizinis vakaras

Ką reikia daryti, kai namo grįžti prieš pat prakiūrant dangui, o nakčiop dar laukia pramogos?
Teisingai, pasitaisyti antikrizinę vakarienę, skaityti knygą ir džiaugtis gyvenimu.

little inspirations

Juk yra dalykų, kurie įkvepia? Tai gali būti mažos smulkmenėlės ar dideli stebuklai, bet rezultatas visada tas pats. Bent jau man. Pakanka mintims užsikabinti už kokio menko dalykėlio (pamatytos nuotraukos, išgirstos dainos, perskaitytos knygos) ir jos jau vyniojasi nepriklausomai nuo manęs plačiais svajonių vieškeliais. Ten, kur medinis namas su didele veranda, erdvi virtuvė, vakaro saulė tarp smilgų, vyras, vaikai... Naminės mano svajonės, kuklios ir žemiškos. Tačiau dėl to neprastesnės.
Dabar, kai dažnus vakarus leidžiu viena, atrandu tų mažų džiaugsmų, kurie įkvepia ir pakylėja. Atsiranda marios laiko knygoms, žurnalams, muzikai, dviračiui. Netgi pašokt nuėjau (visai naudinga pakeist partnerį)! O dar šią savaitę Dainų šventė – vėl daugybė įkvėpimų...
Vakarykščiai įkvėpimai: dviratis, kaitri pavakario saulė, drybsojimas ant žolės, o visai vakare – improvizuoti pyragaičiai su raudonaisiais serbentais ir storutėlė (damn you, Alma littera) knyga. Ach, Mariau :) Aš visa tokia į tėtį – mum abiem patinka istoriniai romanai, dabar kaifuoju skaitydama "Pjūties metą". Ir tai tikrai geresnė knyga nei "Silva rerum". Net politika netrukdo.

kraujo donorystės FAIL

Susikaupiau, prigėriau daug sulčių ir vandens, valgiau lengvus pietus, pora dienų vengiau aštriai-riebiai... Užpildžiau anketą (kinkos drebėjo - visgi pirmas kartas). Ir ką. Kai jau buvo mano eilė pas kažkokią tetą, kuri mano duomenis suvestų į kompiuterį... Atjungė elektrą. Kadangi prieš mane jau buvo keli "apiforminti" žmonės, teko spūdinti namo. Antrą kartą mėginu tapti kraujo donore ir antrą kartą FAIL. Pirmą paprasčiausiai apsirgau.
Beje, dėl kraujo nedavimo jaučiu savotišką kompleksą: organų donoro kortelę turiu jau seniai, o štai kraujo nesugebu duoti...
Tiesa, mane dabar pristabdė du dalykai. A) kai man taip nesiseka kelis kartus iš eilės, dažniausiai to padaryti būna nelemta. B) Tas prie akių apalpęs vaikinas ryžto nepadidino. Už tai noriu paklausti, kiek dažnai tie žmonės va taip apalpsta davę kraujo ir kodėl apalpsta - gal ką ne taip daro?

pabėdavojimai

Jau geriau po darbo nelytų. Nes žlugs visi mano planai...

Vakar jis išvažiavo. Ir kažkuriuo metu mus skirs (matuojant tiesiai) daugiau nei 4400 kilometrų. Maniau, kad aš jau suaugau ir išmokau trumpų išsiskyrimų meno. Bet vis tiek nueidama sukūkčiojau.

And wet with tears and good-byes, her hair of deepest black
All my tears cried against her milk-white throat
Hidden behind the curtain of her beautiful black hair
As deep as ink and black, black as the deepest sea
The smell of her black hair upon my pillow
Where her head and all its black hair did rest
Today she took a train to the West
Today she took a train to the West
Today she took a train to the West

Žinau, daina apie ją... ir netraukiniu jis išvažiavo. Bet bent kol pasibaigs savaitė tai bus mano teminė daina.

gaudeamus

Vakar teko apsilankyti VU absolventų diplomų teikimuose. Kone lygiai po metų pertraukos buvau VU teritorijoje. Ir ką.. žmonės gražūs, viskas iškilminga, bet nostalgija nepabudo. Taip neutraliai pasisukiojau, pasveikinau ką reikėjo ir viskas. Vis dėlto gerai, kad mokslai baigėsi. Ne jiems esu sutverta. Savanoriškam mokymuisi – taip. Bet ne studijoms, kurių tik mažoji dalis iš tikrųjų susijusi su tuo, ką reikia ar reikės dirbti.