šeimyninis projektas 6:36 PM

Berods, aną savaitę Lapai pasigyrė savo šeimyniniu projektu – nuostabiai gražia kabykla. Taip jau sutapo, kad pastarąsias dvi savaites ir mudu su vyru plušėjome prie nuosavo projekto "Prikelk kėdę iš numirusių".

Priešistorė tokia: varganą kėdę paveldėjome iš buto šeimininkų po buto įrengimo. Kone metus ji stovėjo balkone ir jį "puošė" nunešiotu gobelenu, tinku ir dažais apdrabstytu karkasu. Kai aš apsigyvenau bute, iš karto sumojau tą kėdę mesti lauk... Bet nežinau, ar vyras patingėjo vežti į stambiagabaričių atliekų sąvartyną, ar jam pagailo tos kėdės, ar dar velniaižin koks praktiškumas suveikė... Jis pasiūlė tą kėdę atrestauruoti! O man tereikia pasakyti tuos du žodžius "pasidaryk pats" ir mano kraujas užverda, rankos panižta, vaizduotė jau piešia galutinį rezultatą. Kibau į darbą, prietelius irgi pridėjo ranką, kur aš nepajėgiau.

Ir štai mūsų projekto vaisius, dar ne visiškai galutinis, tačiau eksploatuotinas. Esu patenkinta rezultatu, nors broko palikome. Bet ko norėti – pirmas kartas :)

dienos įkvėpimas: levandos 10:29 PM

Ilgokai užtrukau, kol baigiau siuvinėti savo (dar mergautinius) inicialus ant savosios prijuostės. Įkvėpė mane levandos, jų kvapas, jų spalva...

 

Abėcėlę sukūrė Joanne Sanderson.

dienos įkvėpimas: filmas 4:38 PM

Let the right one in/Låt den rätte komma in. Švedija, 2008 m.

Rekomenduoju visiems, kam patinka šiek tiek netradicinis kinas. Ir tiems, kam patinka švediškas kinas. Žiūrėjau be išankstinio nusistatymo, tad nemačiau ten nei siaubo, nei baubo, nei žibančių vampyrų (ačiūdie). Mačiau tik be proto keistą filmą ir labai gražią bei trapią dviejų skirtingų vaikų draugystę. Man patiko. Ne tiek, kad svaičiočiau dar savaitę, bet tiek, kad filmą įsiminčiau.

dienos įkvėpimas: šokis 3:13 PM

Sprendimas pradėti mokytis šokti buvo vienas geriausių mano gyvenime. Šokdama poroje su vyru daug ko apie jį ir apie save sužinojau, nors atrodė, kad vienas kitą kaip nuluptą pažįstame. Šokis - puiki gydymo priemonė. Praeina galvos, pilvo skausmai, dingsta peršalimo simptomai. Ko gero, parketą šlifuojame (baigiu sudėvėti ir batus...) taip ilgai dar ir dėl vadovės - jei ne puikus Valentinos būdas ir tikriausiai įgimtas pedagogės talentas, netrauktume tiek.

O savaitgalį palaikyti Žuvėdrų susiruošėme būriu. Pasigaminome plakatų, palavinome gerkles... Ir džiaugėmės aukso medaliais bei aukšta 4-a vieta.

Keista, bet kai pats šoki, tie perdėti blizgučiai, dirbtinis įdegis, neįtikėtino sunkumo makiažas ir mažytės seksualios suknutės ima atrodyti beveik priimtina...

Nuotrauka iš suru.lt, autorius - Martynas.

Vestuvės ir dar šis tas 4:28 PM

Viskas, prieš skaitytojus - ištekėjusi Ignieška, spėjusi ir medaus pakopinėti. Vis dar neįtikėtina, kad vestuvės praėjo; jos buvo tarsi sapne. Dar neįtikimiau, jog pradedame naują kelią kartu. Prie papildomos pavardės dar tik pratinuosi.

Šioje vietoje romantika pasibaigia. Dabar bus praktinis įrašas-reziumė, kieno paslaugomis teko naudotis ir ką galiu rekomenduoti iš patirties.

Pati pirmoji sąraše - ponia Audronė, kuri padėjo "suorganizuoti" mūsų taip norėtus titano žiedus. Jie tikrai puikūs, išskirtiniai ir sąlyginai nebrangūs. Tikrai galiu rekomenduoti - malonus ir gerai dirbantis žmogus. Jeigu kam nors kada nors prireiktų kokio juvelyrinio dirbinio, galiu padėti šią ponią susirasti. Taigi ačiū jai, mūsų svajonė išsipildė.

Antroji sąrašė - siuvėja Dalia. Apskritai rekomenduoju suknelę siūtis, o ne nuomotis. Mat išeina pigiau, taip, kaip nori, be to, jei sugadinsi savo suknelę - tai sugadinsi, neteks mokėti papildomų pinigų. Dalią susiradau atsitiktinai, nes Vilniuje siuvėjų nežinojau. Tačiau patiko jos pavyzdžiai, supratau, kad ji turi savo braižą. Ir nė kiek nesigailėjau. Puiki moteris. Ir patarė, ir manęs paklausė, darbą atliko labai greitai ir kokybiškai. Jaučiausi nepakartojamai graži, nes tai buvo mano svajonių suknelė.

Trečioji (ak, koks moteriškas sąrašas..) - visažistė Orinta iš Klaipėdos/Gargždų. Gerai dirba savo darbą, valanda jos kėdėje nė kiek neprailgo. Ir šiaip smagi moteris, puikiai supratusi, kas man tinka. Rekomenduoju.

Ketvirtoji - auskarus ir vėrinį pagaminusi mergina Eglė iš Marijampolės. Toji mergina turi skonį, su minimaliu mano įsikišimu sukūrė papuošalus, kurie buvo kaip tik tai ko reikėjo.

Toliau - restoranas ir viešbutis "Lijo" Gargžduose. Maistas, kaip visada, skanus, interjeras puikus, viešbučio kambarys - jaukus ir stilingas. Aptarnavimas savo vietose. Tačiau dėl muzikos kokybės priekaištų turėjau. Tad jei kas nors kada nors ketintų rengti ten vestuves, verta pasiderėti dėl aparatūros - girdėjau, jie gali geresnę gauti.

Transportas - autobusų nuomos įmonė "Maresolis" Klaipėdoje. Jokių sunkumų pasirašant sutartį, malonus bendravimas ir operatyvumas. Vairuotojas buvo geras - nei įkyrus, nei bumbeklis, pats tas.

Liko tik fotografas Adas. Labai norisi jį pagirti, bet palauksiu nuotraukų. :)

Štai tokios vestuvės iš praktinės pusės. Kuo likau ne visiškai patenkinta, to neminėsiu. O gerus žmones rekomenduoti juk negaila :)

Na, o tas "šis tas" - viskas, atia! Ignieškos ganomos mintys šioje vietoje deda tašką. Baigiau mergystės etapą, pradedu namų šeimininkės ir žmonos, tad tinklaraštis bus kitoks - daugiau mažų įkvėpimų, rankdarbių, vaizdų ir idėjų, mažiau asmeniškumo. Tiesiog atėjo toks metas...

Leonard Cohen - Žavūs nevykėliai 10:20 AM

Būna knygų, iki kurių tenka eiti ilgą laiką... Mat iš pradžių skaitai kitką, paskui tavo dėmesį patraukia naujas greitai suryjamas detektyvas, dar vėliau paskolini tą knygą draugui... Iki "Žavių nevykėlių" ėjau turbūt gerus metus, jei ne daugiau. Nusipirkta per visagalį išpardavimą, ji kiurksojo tai vienuose namuose, tai kituose, kol galop pakliuvo man į rankas.

Visų pirma, kodėl aš šią knygą įsigijau - esu karšta ilgametė p. Cohen dainų gerbėja. Jo balsas, daugiaprasmiai dainų tekstai, nuolat jaunatviškas požiūris į viską negali nežavėti. Tad norėjau pažinti ir Coheną-rašytoją, ne vien Coheną-bardą.
Tiesą sakant, nepamenu, kada pastarąjį kartą skaičiau tokią daugiasluoksnę, sudėtingą, minčių eksperimentą primenančią knygą... Nesistebiu, kad buvo tos knygos neįveikusių. Ir nesistebėčiau sužinojusi, kiek psichotropinių medžiagų prireikė tai knygai parašyti.
Aš vis dar blaškausi, ar toji knyga man patiko, ar aš ja pasibaisėjau. Antrasis variantas tikriausiai atkrenta, kadangi knygą jau perskaičiau iki galo, nenumečiau, o kantriai stengiausi po šokiruojančiu paviršiumi rasti gilesnius minčių klodus.
Apie ką "Žavūs nevykėliai"? Atspėjote, apie žavius nevykėlius. Apie trijulę, įkliuvusią savotiškame meilės ir aistrų trikampyje. Ir paraleliai - apie pirmąją indėnų šventąją. Visi knygos veikėjai, žvelgiant eilinių, "normalių" žmonių akimis, yra nevykėliai, besiblaškantys, išsisikiriantys iš pilkos masės, ne tokie kaip "visi". Skaitant kartais apima jausmas, jog to "mėšlo", kuriame kapanojasi pagrindinis herojus, yra šiek tiek per daug. Užtat Katerinos Tekakvitos gyvenimo istorija pasirodė verta dėmesio ir tolesnio gilinimosi. Šventųjų daromi stebuklai juk visada įdomūs: kvepėjo numirėlis gėlėmis ar ne, suiro kūnas ar ne; kodėl nesuiro, kodėl kvepėjo, kodėl dingo randai nuo veido - viskam norisi paaiškinimo...
Turiu pripažinti, jog nesigailiu perskaičiusi knygą, nors ji manyje nieko nepakeitė, nesukrėtė, ypatingų minčių neiškristalizavo. Tiesiog buvo pakankamai įdomu skaityti ir atrasti tą psichodelinį Leonard Cohen sukurtą pasaulį. Ir kilo didelis noras paskaityti jo kūrybos anglų kalba: smalsu palyginti jo literatūrinį žodyną su dainų tekstų žodynu.
Ak, ir pabaigai - kaipgi be jo dainos? Daug jų man gražios, tobulos, prasmingos... Bet turbūt viena labiausiai šiurpuliukus varančių - First We Take Manhattan. Įdėti neleidžia, tad ją paklausysite paspaudę čia.

Jean Rhys - Wide Sargasso Sea 8:50 PM

Kažkada (spėju) jauna moteris perskaitė Charlotte Bronte romaną "Džeinė Eir" ir pajuto įkvėpimo galią. Vieną dieną atsisėdo ir pradėjo rašyti savo romaną. Ta moteris - tai Dominikoje gimusi Jean Rhys, kuriai tarptautinį pripažinimą atnešė knyga "Wide Sargasso Sea" (Plati Sargaso jūra). Nedidelės apimties knygelė pasakoja "Džeinės Eir" priešistorę - kaipgi pono Ročesterio palėpėje atsidūrė pamišusi moteris ir kodėl ji pamišusi. Jean Rhys atsako į visus galimus klausimus, psichologiškai pagrindžia (anti)herojės portretą ir vėlesnius jos gyvenimo posūkius. Tik jaunasis Ročesteris lieka kiek nuskriaustas, tarsi netikras, susapnuotas (o gal susapnavęs save?...).
Knygelė plonutė ir kartais atrodo, kad per skubriai parašyta. Siužetinė linija tai įsitempia, tai nutrūksta, peršoka neribotą laiko tarpą. Bet tai tikriausiai pagrįsta - ar pastovus sudėtingos psichikos asmens protas, jo mintys? Jean Rhys mėgina įsibrauti į Antuanetės Meison mintis ir perteikti jas skaitytojams, įrodyti, kad Charlotte Bronte ne veltui įkurdino ją palėpėje, o Ročesterį pasmerkė nevilčiai.
"Wide Sargasso Sea" - modernus romanas, jau tapęs klasika. Tačiau tik anglakalbei visuomenei, kuriai mokykloje privalu perskaityti "Džeinę Eir". Nežinant konteksto (poistorės) įsijausti į romaną gali būti sunkoka. Bet įmanoma. Mat vietovių, žmonių, jų santykių to meto kolonialistinėje visuomenėje, egzotiškse Jamaikos, Trindado, Martinikos salose gniaužia kvapą. Viskas atrodo neįprasta, ryšku, neįtikėtina. Tai tikrai kitokia knyga: ne vien savo spalvingumu (o kaip Vakarų Indijos salos be spalvų???), bet ir papasakota istorija. Manau, reikia nemenko talento, norint sukurti įtikinantį klasikos tęsinį ar priešistorę. Jean Rhys talento ir įkvėpimo nestokojo.
Neradau informacijos, ar Lietuvoje knyga buvo kada nors išleista. Jei nebuvo - įsigyti galima internete arba pasiskolinti iš manęs :) Bet perspėju - geriau skaityti žinant Džeinės Eir istoriją, nes kai kurie įvykiai romane nutylėti, nepaaiškinti plačiau.